Odontologija anksčiau ir dabar: koks dantų gydymas buvo taikomas senovėje?
Šiuolaikinė odontologija yra geroki pažengusi – net ir tada, jei dantys yra smarkiai pažeisti, tinkamai pritaikytas dantų gydymas gali padėti atstatyti įvairius pažeidimus bei užtikrinti normalią kramtymo funkciją ir estetiką. Nors įvairūs dantų gydymo metodai yra taikomi dar nuo seno, tačiau ne visi jų buvo pakankamai efektyvūs. Taigi, koks dantų gydymas buvo taikomas anksčiau ir kaip jis keitėsi bėgant metams?
Kai suskausdavo dantį...
Šiais laikais jei suskausta dantį, galima vaistinėse nusipirkti vaistų nuo skausmo arba išbandyti natūralias skausmą malšinančias priemones (ant skaudančio danties galima uždėti gvazdikėlių ar svogūno). Vis dėlto, anksčiau buvo naudojamos kitokios skausmą malšinančios priemonės ir kai kurios jų dabar tiesiog kelia pasišlykštėjimą. Pavyzdžiui, pirmajame amžiuje Plinijus pasiūlė žvirblių mėšlą sumaišyti su aliejumi ir šį mišinį įdėti į ausį. Taip pat panašiu laikotarpiu buvo taikomas ir kitas kovos su dantų skausmu metodas – buvo siūloma tiesiog pasėdėti mėnulio šviesoje ir tai turėtų sumažinti skausmą (tiesa, šis metodas buvo visiškai neveiksmingas). XI amžiuje dantų skausmas buvo malšinamas laisvinamaisiais vaistais, o tuomet, jei šis metodas nebuvo veiksmingas, pacientams buvo siūloma badauti ir mankštintis. Na, o turbūt pats drastiškiausias kovos su danties skausmu būdas buvo skaudančio danties prideginimas įkaitusia geležimi, kol karštis pasiekdavo ir pačią danties šaknį.
Efektyviausias dantų gydymas... rovimas
Anksčiau dantų rovimas buvo taikomas gerokai dažniau nei dabar, nes paprasčiausiai nebuvo veiksmingų dantų gydymo metodų. Pavyzdžiui, senovės Kinijoje ant skaudančio danties pirmiausia buvo dedama žalios varlės riebalų arba arseno, o tuomet kai dantis imdavo klibėti, jis buvo išraunamas. Japonijoje dantys buvo išklibinami specialiu plaktuku, o vėliau išraunami plikomis rankomis. Graikai ir romėnai dantų rovimui naudojo specialias žnyples (Aristotelis teigė, kad tam labiausiai tinka iš bronzos pagamintos žnyplės). Romėnas Kornelijus Celsas dantų rovimui taikė kitokį metodą – ėduonies pažeistą vietą jis užpildydavo švinu, įpjaudavo dantenas, tada išklibindavo dantį ir tik tuomet dantį raudavo žnyplėmis.
Dantų protezavimas nėra naujas išradimas
Žinoma, šiuolaikiniai dantų protezai gerokai skiriasi nuo tų, kurie buvo naudojami senovėje, tačiau bandymų protezuoti dantis buvo ir gerokai anksčiau. Dantų protezavimas pradėtas taikyti IV–III pr. Kr., tuo laikotarpiu protezai buvo gaminami iš dramblio kaulo ir tvirtinami auksine vielute. Viduramžiais dantų protezavimui buvo naudoti žmonių arba gyvūnų dantys, taip pat protezai buvo gaminami iš perlų, medienos ar sidabro. Šiuolaikinės odontologijos pradininku laikomas Pjeras Fošaras, parašęs knygą pavadinimu „Traktatas apie dantis“, pirmasis pradėjo taikyti ortodontinę konstrukciją – 1728 metais jis sukūrė metalinę plokštelę, kuri prie dantų buvo tvirtinama siūlais. Laikui bėgant protezų konstrukcijos vis labiau tobulėjo, tačiau išaugo ir jų kaina. Protezavimui buvo pradėti naudoti begemoto dantys, tačiau ne visi pacientai galėjo sau tai leisti, tad protezavimui vis dar naudotas greitai gelstantis dramblio kaulas arba porcelianas, kuris nepasižymėjo tvirtumu. Nors protezavimui buvo išbandyti įvairių gyvūnų dantys, tačiau jie nebuvo tokie tvirti kaip žmogaus. Taigi, išpopuliarėjo savotiškas verslas – odontologai supirkdavo dantis iš budelių ir kapinių vagių. Vis dėlto, ne visi aristokratai sutiko, kad jų dantų protezavimui būtų naudojami nusikaltėlių dantys. 1815 metais Anglijoje dantų protezai gerokai atpigo – Vaterlo mūšyje žuvo daugiau nei 50 000 žmonių, iš kurių dantų buvo pagaminti nebrangūs protezai. Kramtyti mūšio lauke kritusio didvyrio dantimis buvo viena didžiausių patriotiškumo išraiškų, tad tokius protezus mielai rinkosi ir kilmingieji. Protezų gamintojai užtikrino, kad gamyboje buvo naudojami tik britų ir jokiu būdu ne vokiečių dantys.
Ėduonies gydymas
Ėduonies pažeidimai visais laikais buvo viena populiariausių dantų problemų: archeologai, tyrinėdami senovės Egipto kapavietes, rado papirusų su vaistų nuo ėduonies receptais. Geriausia kova su ėduonimi – jos prevencija, ir tas buvo žinoma jau nuo neatmenamų laikų. Romėnai dantų valymui naudojo miltelius, pagamintus iš rožių, riešutų ir miros, o vėliau burną perskalaudavo vynu. Arabų kultūroje dantų higienos pradininku yra laikomas Mahometas, kuris rekomendavo dantis skalauti 5 kartus per dieną, o valyti tada, jei pasijustų blogas burnos kvapas. Įdomu tai, kad dantys buvo valomi ir mirusiems prieš pat palydint juos į paskutiniąją kelionę. Mahometas dantų valymui naudojo ąžuolo šakelę, kurią gerai išmirkydavo vandenyje. Garsiausias antikinės Graikijos gydytojas Hipokratas buvo sugalvojęs įdomų, bet tikrai nemalonų receptą, kuris buvo skirtas kovoti su nemaloniu burnos kvapu ir dantų silpnumu: reikia sudeginti vieną kiškį ir tris peles, pelenus gerai sutrinti, sumaišyti su marmuru ir šiais milteliais valyti dantis bei dantenas. Atlikus šią procedūrą dantis reikia nuvalyti avies vilna ir sutepti medumi. Kinai dantis valė pelenais, kurie likdavo sudeginus beždžionės galvą, o Plinijus patarė kas mėnesį suvalgyti po vieną keptą pelę – manyta, kad tai padeda apsaugoti dantis nuo ėduonies.
Dantų gydymas be jokio skausmo
Ilgą laiką dantų gydymas buvo tikrai gąsdinantis ir siejamas su skausmu, tačiau situacija pasikeitė XIX amžiuje, kada atsirado pirmieji anestetikai. 1846 metais gydytojas Viljamas Mortonas prieš raudamas dantis pirmą kartą panaudojo eterį, o 1884 metais Karlas Kolė kaip anestetiką pasiūlė kokainą – nieko keisto, kad pas šį gydytoją laukdavo didžiausios eilės pacientų.
Odontologų naudoti įrankiai
Pirmieji odontologų grąžtai buvo sukami ranka – tai buvo gana primityvūs įrankiai, kurie buvo patobulinti tik XVIII amžiuje. Gręžimui skirti instrumentai, labai primenantys dabartinius, buvo sukurti 1820 metais (tai laikoma E. B. Delabaro nuopelnu). Tuo laikotarpiu ėduonies pažeisti dantys buvo gręžiami, bet ne raunami (įdomu tai, kad anksčiau buvo manoma, kad sugedusius dantis graužia kirminas, todėl jį buvo bandoma nužudyti naudojant vašką ar įkaitintą geležį).
Prietarai apie dantis
- Su dantimis susijusių prietarų buvo visais laikais. Iki šių dienų yra tikima, kad iškritusių dantų sapnavimas praneša apie būsimą nelaimę. Įvairiuose sapnininkuose rašoma, kad iškritusių dantų sapnavimas pranašauja mirtį. Jei iškrito priekiniai dantys, mirs artimas žmogus, o jei krūminis – tolimesnis giminaitis;
- Arabai tikėjo, kad amuletai su dantimis gali užtikrinti apsaugą, todėl hienos dantų karoliukus kabino ant kupranugario kaklo;
- XVII–XVIII a. Ispanijoje tikėta, kad turintys pakarto žmogaus dantį gali įgauti burtininko galių. Žymus dailininkas Goja viename savo paveikslų pavaizdavo moterį, raunančią pakarto žmogaus dantį;
- Mūsų senoliai manė, kad iškritusį pieninį dantį reikia įdėti į pelės urvą – tuomet nuolatinis dantis išaugs sveikas ir tiesus.